Rodos, buvo dienų, kai be šios dainos nebuvo nė akimirkų...
O vėliau užgimė meilė.
Iš teksto visuomet stengiuosi pašalinti kuo daugiau nereikalingų žodžių, bet piktnaudžiavimas vaizdais... tiesiog neatrodo toks žalingas.
Kai retkarčiais kas nors paklausia kaip sekasi... imu savo užrašų knygelę ir po intensyvios puslapių apžvalgos ... bandau rasti ten bent vieną iš anksto paruoštą pavyzdėlį. Tokie klausimai rodosi šiek tiek beprasmiški. Visų pirma, žmonės dažniausiai nė nenori žinoti, o kita vertus, mano savanaudiškos ir egoistiškos smegenėlės visuomet laimingos. O žmonės taip pat linkę nemėgti laimės kituose žmonėse. O gal šios absurdiškos mintys gimsta iš asmeninės patirties? Nežinia ar psichologijos kursas leis man rasti dar keletą anksčiau neapsvarstytų sutrikimų, arba man tiesiog jau seniai.. nebuvo kilę jokių pavydo apraiškų. Tad karti asmeninė patirties lyg ir netenka prasmės, bet kažkodėl ta stereotipinė mintis apie nelaiminguosius vis nepalieka.. O gal visi iš ties laimingi, tik kitaip?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą