Berods, užvakar, skaitant ,,Sofi pasirinkimą'' suradau savoką meno alchemija...
Visai kaip ši lemputė (tarp kitko, turinti ne maža simbolinių reikšmių), kilo mintis, kad tai bus tiksliausias apibūdinimas
pasaulio likučių blogo idėjai, kuri apsigyveno galvoje jau senų senovėje.
O ir naktim (aš vyturiukas, o gal miego ciklas priklauso nuo išgerto kavos kiekio? Pastaruoju metu mėgaujuos naujaisias metais (ir būtent naujojoje Maximoje) atrastu gėriu -------------------------------------------------------->
na, nenukrypkim nuo temos, nes paskui nebesugausiu prabėgančių minčių srauto; o ir naktim, kai dažniausiai realistinio mąstymo procesas stringa, atsiranda puikiausia atmosfera nevykusiems filosofiniam išvedžiojimams, tokiem, kaip blogas apie dalykus, kurie gyvena manyje, tačiau raktas nuo informacijos smegenų dėžėje vis dar klajoja po pasaulį. Ir dažnai durelės į tą paslaptingą sritį prasiveria tuomet, kai kažką rašau ar fotografuoju.
Negalėčiau priversti kitų skaityti pastarosios pastraipos, nes, viskas pernelyg
suvelta...
Taigi, grįžkim prie pradžios, dėl kurios įsijungiau kompiuterį ir po nekokybiškų 6 valandų dieną vis dar džiovinu savo smegenis ir žudau kūrybiškumą. Meno alchemija. Pasaulio likučiai. Ar niekuomet nesijautėt taip, lyg sąvoka
asmenybė neegzistuotų? Lyg tai, ką visuomet įsivaizdavai esant
tikruoju AŠ, tėra daugybė gabaliukų kitų žmonių? Nuvogta frazė, perimti bruožai, balso intonacija, posakis, išraiška, judesys, mąstymo nukrypimai ar atitikimai, citatos, draugai... Ir kai pradedi galvoti, o kas gi esu AŠ, nelieka nieko, dėl ko būtum visiškai tikras? Net prisiminimai, ir tie neretai būna sumišę su jau girdėtais pasakojimais ar tiesiog nėra unikalūs, nes daugybė žmonių jautė tą patį. Šitokie drąsūs teiginiai iliustruotų mintį, jog viskas pasaulyje jau senų seniausiai sukurta, o mes vis dar bandom išrast dviratį...
O gal viskas yra be proto unikalu ir kiekvienas - visiškai skirtingas?
Čia kaip klausimas apie vištą ir kiaušinį. Kas atsirado pirmas?