Skaitymas negali būti tikslas, tik priemonė. Vienas iš erdvės plėtimo būdų. Vogiam citatas ir džiaugiamės naujai atrastomis galimybėmis. Rodos, kuo toliau, tuo labiau mėgaujuosi savo keistu, kartais nieko nenuveikiančiu, bet be galo smagiu gyvenimėliu. Net baisu, koks jis laimingas. Jaučiuosi laiminga, net jei ryt nupjaus rankelę. Ir kad šiandien šokti eisiu. Ir nesvarbu, kad nelabai kas išeina, kad nelabai aš ten naudinga, bet man patinka stebėti žmones, leisti jiems juoktis. Linksminti.
Tekstai kuriami. Jie niekada nebus sukurti...
Ech, kaip aš myliu tą beprasmį filosofavimą. Primena milijoną kitų beprasmių dalykų. Ieškau žmonių, kurie taip pat tai mėgtų, todėl ir rašau kvailai keistą sakinį, tikiuosi, kadanors kasnors bus perskaityta. Pamatyta. Nusišypsota...
Even it's all black and white, it's all about colour.
Blogiausia, ką gali padaryti - pasiduoti rutinai. Susitaikyti, prisitaikyti, pritapti ir tapti laimingu. Bet laimingas gali būti ir būdamas ieškotojas. Stebuklų ar magijos...
Kartais susimąstau, jei sugebėčiau prisiminti visą informaciją, išsaugotą milijonuose užrašų knygelių...
It's all about capturing moments.
Ir aš vertinu vertinu vertinu vertinu savo naująjį buvimą naujoje aplinkoje. Nors kartais ir užplaukia (debesėėėliai),
tačiau objektyvumas niekuomet nepasireiškia iš dalyvio pozicijos.. Bet aš bandau prisitapti savojoje galvelėje, atgaivinti kūrybines minteles ar bent keistą pasaulio suvokimą, ilgiuosi kvailų žvilgsnių, todėl daužau butelius pubuose, rašau akiplėšiškai (nes taip rekomendavo), bandau įkvėpti kitus ir ieškau įkvėpimo šimtuose filmų, gyvenu mažiau galvodama apie smulkmenas ir stengdamasi atiduoti po dalelytę savęs (žiūrėti Tim Burton ,,9''). Koks keistas, geras ir palaiminantis jausmas užplūsta, kai genialius dalykus suvoki po šiek tiek laiko, kai tas genialumas ir tave truputuką palytėje, leisdamas užčiuopti tą aukštesniąją idėją ir sugebėti užrašyti ją žodelių pavidalyu. Mokausi. Mokausi užrašyti, nes kirba mažas ir stiprus tikėjimo grūdelis, kad kadanors pajėgsiu ir aš įkvėpti mažytę tikėjimo akimirką...
Dar daugiau keistenybių. Kai susimąstai apie žodžius. Paiimi vieną, pridedi prie kito ir kažkam tai gali sukelti euforiją, kažkam nusivylimą. Kodėl mes tokie nelaisvi dėl žodžių?
Geriau būtų geram klausytojui nei praktikuojančiam (nevykusiam) kalbėtojui.
Kai tik pradedi ne TIKĖTI, o TIKĖTIS, tada ir nusivili. A.M.
----------------------------------------------------------------------------------------- Dar nebuvom parduotuvėj, tad cinamono savo naujojoje vietoje neturiu, bet tikiuosi, kad jau greit keliausim!
Keista turėti tiek pinigų, keista nieko nežinoti, keista nenorėti susipažinti su žmonėmis, o gal tiesiog reikia pailsėti..
Džyz, kiek gerų koncertų vyks greitu metu. Kaip noriu į Lisaboną, tfu, Barseloną (nors matyt pasąmonė žino kur labiau) ir greičiau pradėti šokti, sportuoti. Noriu apžiūrėti miestą, noriu pasivažinėti dviračiu ir pasiklysti... Nenoriu gerti. Noriu gyventi su vegetare! Norai ir baimės atvykius trigubai išauga..
Pamenu, kažkada seniai seniai dainuodavom apie šimtą pavasarių... O dabar. Ruduo už lango, šiandien ir pirmoji audra užklupo. Neatsiliepia mano vakaro aidai, naktinė mūza šiandien irgi pas kitus išlėkus. Tačiau prisiminus Vilnių visai smagūs dalykai atminty iškyla, tad sunku bus metams šį miestą palikt. Turbūt greit kelsimės į kitą blogą, nes asmeniniai muzikiniai/alcheminiai atradimai tebūnie dalis mano persiskyrusių vidaus asmenybių nuosavybė, platesnioji visuomenė jei ras - galės turėtis..
O tokiom naktim tobulai tinka tvarkytis. Pedantų terapija, kažin, užpatentuota? Visgi, kaip gera sulaukti skambučio su skaitomom satyrom, nes Tavimi pasitiki.. Ir kas gali būti geriau už laiko patikriną muziką? Kai, rodos, jau nebereaguoji į garsus. Prisitaikai. Mėgaujiesi. Nes išgyventa su jais be galo daug, leidi prisiminimams tiesiog plūsti... SRAUTAI... Žmonių, likimų, istorijų. Kolekcionierė.
Nauja muzika. Nauji žmonės. Koncertas ir daug atsisveikinimų... Kelias...
...sufijų patarlę: „Ir vieną baisią dieną tu sutiksi save..
„... atvykėlių laukia iliuzijų žlugimas“. Taigi sakyk, kokias iliuzijas vežasi žmonės ir kodėl jų tyko žlugimas?
Vakaras rašant laišką sau, savanorystei ir skaitant Ivanauskaitę.. Ir kokie nauji minčių šuoliukai atkeliauja į galvą... Kuo daugiau gerų, tuo daugiau ir blogų dalykų apie save paaiškėja, sako Ivanauskaitė. Tai gal ir mano minčių/nuotaikų šuoliukai tokie...normalūs?
Heeeeh, keletas pažįstamų, besigilinančių į budizmą tokie... asocialūs netgi kartais. Ir kyla klausimas kaipgijietaip. O gi paprastai. Kuo aukščiau kyli, tuo žemiau leidiesi. Žemiau nereikškia blogai.
Vėl skamba Casaluna, vėl skamba Charlio balsas, atgyja prisiminimai... iš kelionės. Neseniai vėl grįžau. Iš kitokio pasaulio. JAV atkeliavo į Kauną... Vaikystė, muzika, kitokios patirtys..
Kas galėjo žinoti, kad bus taaaaip gerai? Perdėti paranojos priepuoliai, žmonių baimė, baimė būti gale xD... Ach ta pirmos eilės tradicija.
Buvo viena geriausių naktų mano gyvenime... ir tas jausmas, kai matai visąąąą pirmąąą eilęęę tuščiąąąą...
Ech. Nereikėjo laukti būsenos, nereikėjo galvoti, jie tiesiog sukūrė tobulą atmosferą ir suvienijo visus bendroms dainos. Nėra geresnio jausmo, nei visa salė, traukianti Dani California ar Can't stop...
Įsimylėjau!!!
Turbūt visi geri dalykai atkeliauja po truputį. Suvokimai. Eh. Aišku, paskatinimai padeda tobulėti greičiau. - Jei negebi kęsti fizinio skausmo, galbūt turi psichologinių problemų? *oh boy, if only you know...
Taigi tataigi. Juk norint būti žmogum nereikia būti tobulu? Maži dalykai ateina po truputį. Kaip ir suvokimai, kad savo silpnybių negaliu atskirti nuo dienų, kai augu.. Viskas gerai. Visiems pasitaiko blogų momentų. Bet viskas preina. Tik reikia daryti šiandien, dabar, mėgautis, o ne laukti rytojaus. Rašau dabar. Skaitysiu tuojaus. Mylėsiu kadanors. Mėgausiuos visados.....
Kooookia teisybė čia. Pačiu laiku ir tinkamoj vietoj. Šalia krūvos elektroninių ir tikrų laiškų... Eh, toooks pasimetimas šiuo metu, taip norisi greičiau pabaigti visus darbus, atsipūsti, išvykti į sodą su Karamazovais ir milijonu litrų arbatos.. bet nenoriu paleist ir žmonių, kuriuos sutikau.
Šitą blogą turbūt reikėtų smarkiai atnaujinti, norint padaryti jį up-to-date.. Bet nėra laiko, nėra laiko mintis sudėti į smegenis... Gyvenkim. O visa kita įvyks savaime...
Neseniai grįžus į realybę mane pasitinka daugybė atradimų ir supratimų. Savaime suprantama, su jais atkeliauja ir nesusipratimai.
Paaaavyzdžiui... pasivaikščiojimai 7 ryto.
Ir nauji planai. Aplankyti šalis, išmokti kalbas.
Nežinau ar dar kada taip laukiau laiškų.
Bet šįsyk šiek tiek apie naujas patirtis. Naujus atradimus. Juk galima juk pasidalinti, nes vogtos istorijos jau spaudžia sąžinės plotelį.
Ir daaaar, kai neseniai reikėjo muzikinio fono, supratau, kad čia išties nedaug dalykų. Dalinamės.
*Ir dar įspūdingesnis būna vakaras, kai tyloje suskamba garsas...*
Pabandykim apžvelgti savo gyvenimo konspektus.
*minėjo tai ir mano mylimoji mokytoja, kalbėjo apie tai ir kitas idealas. Reikia suprasti, kad kažkur talento neužtenka. Reikia įdėti ir darbo. Logiški, racionalūs ir savaime supratami šie žodžiai atrodo ir be kitų žmonių pastebėjimų, bet kaip neretai būna, nusprendęs tapti kitu, nepastebi, kas dedasi aplink.
*Apie grįžimą į realybę. Iš kelionės ar mainų... Į kasdienybę. Čia vogsiu žodžius iš pokalbio su Juste. Beje, ar neatrodo keista, kad viską, ką pasiskolinu iš žmonių, vadinu vagyste? Gal čia ir yra mano bėda. Jei nesijaučiu verta tų istorijų ir pokalbių, bendravimo ir dėmesio, stengiuosi kuo greičiau jų atsisakyti ir tuomet viskas nutrūksta. Pabėga iš atmintis į pasąmonę, kurioje joks protelis neaiškina, jog štai šito žmogaus šalia savęs tai tikrai nenusipelniau. Taigi. Norint grįžti reikia suprasti, kad grįžti nebe toks, koks išvykai. Ir stengtis kovoti su neapykanta pasauliui, kuris tave sugrįžusią priima tokią pat, kokia išvykai. Pasaulis tuo metu irgi gyveno, nesirūpino, ką veikei būdamas su naujais žmonėmis, jam nerūpi ir ką išmokai ar supratai. Lieka nedaug padorių galimybių. 1) Prisitaikyti ir pamiršti viską, ką naujo sugebėjai suprasti (jei tik naudojaisi refleksijomis ir supratai...); 2) pasistengti Pasauliui paaiškinti, kad šiuo metu jau esi kitokia ir jam nelieka nieko kito, kaip tik taip pat bandyti patobulėti;
O kadangi ,,Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu''(H.Radauskas) tuomet lieka variantas nr. 3) keliauti dar daugiau, grįžti ir vėl išvykti, pamatyti, suprasti, sužinoti vis daugiau, kovoti prieš sugrįžimo maištą, kol galiausiai sugrįžėlis ir likusysis bus tokio paties amžiaus. Likęs jau nebebus jaunesnis, tačiau ar tai nebus kelionės pabaiga?......
Turbūt viena iš labiausiai erzinančių ir dėmesį traukiančių dainų...
Myliu vyruką iš Hey Joe. Būtinai susisieksiu su juo, kai perklausysiu visąąąą gėėėėėėrį...
O štai ir gėris, dėl kurio apskritai verta keliaut...
Ir mes susitikom!!!
Don't you tell what you think is wrong...Try honesty.....
Every time I sit at my desk (for writing), I look at my dictionary, a Webster’s Second Unabridged with nine million words in it and think, All the words I need are in there; they’re just in the wrong order.
Daug teisybės.
Lebowitz:
Then I wanted to be a writer, because, I suppose, it seemed the closest thing to being God.
When I was a kid, the people of my generation didn’t want to be writers, they wanted to be rock stars. Rock and roll was not just entertainment, it was the center of people’s lives. When I was young, it was exciting and interesting
2012 m. gegužės 29 d., antradienis
Vaizduotės avantiūros - tai mūsų mažos miniatiūros...
strangers with faces like the backs of thumb tacks
armies running through streets of blood waving winebottles bayoneting and fucking virgins.
an old guy in a cheap room with a photograph of M. Monroe.
there is a loneliness in this world so great that you can see it in the slow movement of the hands of a clock
people so tired mutilated either by love or no love.
people just are not good to each other one on one.
the rich are not good to the rich the poor are not good to the poor.
we are afraid.
our educational system tells us that we can all be big-ass winners
it hasn't told us about the gutters or the suicides.
or the terror of one person aching in one place alone
untouched unspoken to
watering a plant.
people are not good to each other. people are not good to each other. people are not good to each other.
I suppose they never will be. I don't ask them to be.
but sometimes I think about it.
the beads will swing the clouds will cloud and the killer will behead the child like taking a bite out of an ice cream cone.
too much too little
too fat too thin or nobody
more haters than lovers.
people are not good to each other. perhaps if they were our deaths would not be so sad.
meanwhile I look at young girls stems flowers of chance.
there must be a way.
surely there must be a way that we have not yet though of.
who put this brain inside of me?
it cries it demands it says that there is a chance.
it will not say "no."
there's a bluebird in my heart that
wants to get outbut I'm too tough for him,I say, stay in there, I'm not goingto let anybody seeyou.there's a bluebird in my heart thatwants to get outbut I pour whiskey on him and inhalecigarette smokeand the whores and the bartendersand the grocery clerksnever know thathe'sin there. there's a bluebird in my heart thatwants to get outbut I'm too tough for him,I say,stay down, do you want to messme up?you want to screw up theworks?you want to blow my book sales inEurope?there's a bluebird in my heart thatwants to get outbut I'm too clever, I only let him outat night sometimeswhen everybody's asleep.I say, I know that you're there,so don't besad.then I put him back,but he's singing a littlein there, I haven't quite let himdieand we sleep together likethatwith oursecret pactand it's nice enough tomake a manweep, but I don'tweep, doyou?
.Sudėsiu čia visus gyvenimo pokyčius ir vėliau bandysim ieškoti virvelės galų. O kokia gi tikimybė, kad dvi mergaitės, iš 8 virvelių laikančios tik po vieną iš kažkurios galų, laiko tą pačią? Žinau, reikėtų. Negaliu. Geriau rašysiu..
Kaip ką tik jis perskaitė.. Norėčiau sukurti kažką, kas pakeistų žmonėse ką nors. Ką nors. Pasiūlė gaminti. Tobulas melagis. Žadėjo būti Banderas'as. Bet kartais visai nejuokinga daros...
Milijonas keisčiausių žmonių ir aš nebūsiu nė vienas iš jų.
2012 m. gegužės 20 d., sekmadienis
Kadangi vis sunkiau rasti kažką, kas nuramintų širdį, imuosi skaitmeninės plunksnos, nes tikiuosi kadanors sulaukt ir atsakymo. Iš ties, tai nė nereikia jo, bet gera kartais žinoti, kad kažkur kažkam irgi taip būna.
Taip norisi kokio adrenalino pliūpsnio. Žinau, kad jau nedaug liko laukt. Bet liko daug OFICIALIŲ dalykų, išgyvenk skambutį, milijoną nuotraukų, atrodyk laiminga ir būk žavinga, išsilaikyk teises, sugebėk gauti šimtukus arba bent šiek tiek daugiau nei gali. Nors ir taip visi tikisi. Ir laimės linki.
.jpg)
.jpg)
